M. Pakalnis: Lietuvos urbanistų ir architektų taikomos praktikos miestuose žengia koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis

VšĮ Statybos sektoriaus vystymo agentūros (SSVA) Urbanistikos padalinio vadovas Mindaugas Pakalnis 2025 m. spalio 17–19 d. dalyvavo Italijoje, Turine, vykusiame tarptautiniame miesto kūrėjų festivalyje „Utopian Hours“. M. Pakalnio teigimu, renginyje aptartos temos ir vykusios diskusijos atskleidė, kad Lietuvoje taikomos miestų kūrimo praktikos nei kiek neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų, o kai kuriais atvejais – net jas aplenkia.

Apie tai, kuo ypatingas urbanistikos festivalis „Utopian Hours“ ir kaip Lietuvos urbanistika atrodo pasauliniame kontekste, kalbamės su M. Pakalniu.

Mindaugai, kuo ypatingas „Utopian Hours“ festivalis ir kodėl jame sudalyvauti urbanistams verta?

Festivalis „Utopian Hours“ – tai savotiškas urbanistinių istorijų šou, savo konceptu primenantis garsųjį idėjų sklaidos festivalį „TEDx“. Lietuvos urbanistams geriau pažįstamas jo analogas yra „Mad City Riga“, kur ekspresyvusis Neils Balgalis irgi sukuria daugybę žmonių pritraukiančius urbanistinius „spektaklius“.

Visuose šiuose renginiuose dalinamasi tarptautinėmis praktikomis, aptariamos miestų kūrimui, plėtrai ir atgaivinimui itin svarbios temos, analizuojamos miestų pritaikymo klimato kaitai galimybės. Šiame festivalyje susirenka išskirtiniai kalbėtojai, superpatraukliai pasakojantys pokyčių mieste istorijas.

Diskusija apie miestą daugeliui gali pasirodyti nuobodi, tačiau ją galima paversti ir įdomiu įvykiu, istorija, nuotykiu. Būtent pastarojo koncepto ir laikomasi „Utopian Hours“ renginyje – čia susirenka miestų kūrėjai iš daugybės pasaulio šalių, todėl istorijos pasakojamos su didžiuliu profesionalų užsidegimu ir noru dalintis pačiomis įvairiausiomis praktikomis visiškai naujai – drąsiai, griaunant standartus, nebijant likti nesuprastam. Todėl ir renginyje vykstančios diskusijos būna ne tik įdomios, bet ir aštrios. Toks renginio formatas man pasirodė itin įdomus ir įtraukus. Tiek profesionalams, tiek ir plačiajai visuomenei – iš esmės, čia verta apsilankyti visiems, besidomintiems miestu įvairiais jo aspektais.

Kokie pasaulinio lygio urbanistai, skaitę pranešimus, Jums paliko didžiausią įspūdį ir įkvėpė labiausiai?

Festivalyje savo patirtimis ir praktikomis dalinosi tokie miestų kūrėjai kaip Elizabeth Diller, David West ir Wini Maas.

W. Maas pristatymas biotopijos tema apskritai buvo kažkas nuostabaus, „laužančio“ standartus ir praplečiančio sąvokų „miestas“, „erdvė“, „būstas“, „turgus“ ar „stadionas“ ribas. W. Mass pristatė nestandartinius sprendimus ir įtraukiančiu pasakojimu atskleidė, kaip kūrybiškumas ir inovacijos įprastoms erdvėms atveria naujas galimybes, kuria naują gyvenimo kokybės standartą.

Kokios Lietuvoje taikomos miestų kūrimo praktikos buvo aptartos ir „Utopian Hours“ festivalyje?

Daugelio kalbėjusių architektų ir urbanistų lūpose skambėjo mums, Lietuvos urbanistams, jau pažįstamas naratyvas apie esamų pastatų ir veiklų išsaugojimą bei pritaikymą vietos bendruomenių poreikiams, pirmųjų aukštų atvėrimą visuomenei ir jų integravimą į bendrą gatvės gyvenimą. Festivalio pranešėjai taip pat nemažai dėmesio skyrė ir užstatymo ploto („footprint“) mažinimui grąžinant erdvę miestui bei želdiniams.

Tarptautiniame renginyje girdimos ir Lietuvoje jau taikomos praktikos džiugino, nes vis kirbėjo mintis, kad štai – Lietuvos miestai jau nebeatsilieka, juose vyksta tokie patys procesai: ir „gyva“ gatvė, ir viešai funkcijai atviras pirmas pastatų aukštas jau ir mūsuose nebe naujiena, o veikiau – aktyviai urbanistų taikoma taisyklė, visuomenės vertinama praktika.

Galime pasidžiaugti, kad net kartais ir geriau padarome. Nors mūsų baimės ir biurokratija dar neleidžia praktikoje taip stipriai laužyti standartų taip kaip W. Maas laužo savo veikloje, bet jau ir mes galėtume papasakoti savo sėkmės istorijų. Tai rodo, kad Lietuvos urbanistika ir architektūra juda teisinga linkme. Valio!

Neatsiejama tokio pobūdžio renginių dalis – diskusijos. Minėjote, kad „Utopian Hours“ jos būna „aštrios“. Kokiomis temomis festivalyje dalyviai diskutavo garsiausiai?

Sakyčiau, apie viešų erdvių svarbą, miestų prisitaikymą prie klimato kaitos pasekmių, konkrečią atskirų miestų patirtį. Pavyzdžiui, nemažai dėmesio sulaukė Roterdamo situacijos aptarimas – svarstyta, kaip, kylant gruntinio vandens lygiui, išgelbėti skęstančius Roterdamo kvartalus. Kada jie paskęs? Na, dar ne dabar, „ne šioje kadencijoje“, vis tik apskaičiuota, kad ištisi kvartalai po vandeniu atsidurs maždaug 2070-aisiais.

Miesto savivalda išeičių ieško jau dabar. Ir jos nėra paprastos, nes miesto lygį reikia pakelti 3 metrais. Todėl diskutuota, ką daryti ne tik su esamais pastatais, bet ir su visa požemine infrastruktūra, kuri paskęs pirmiausia. Lengvų sprendimų nėra. Nepaisant „aštrių“ diskusijų, sutarėm tik tai, kad klimato pokyčių ir ekstremumų keliamas problemas pirmiausia reikia bandyti spręsti ten, kur jos atsiranda. Pavyzdžiui, iškritus dideliam kiekiui kritulių mieste, lietaus vandenį į žemę reikia infiltruoti ten, kur jis iškrito, o ne didinti vamzdynų diametrus, vandenį nukreipiant kažkur kitur ir tada jau nebesusitvarkyti su požeminėmis upėmis...

Kokios ir Lietuvoje taikomos miestų kūrimo / pertvarkymo praktikos galėtų prisidėti prie Roterdamo kvartalų išgelbėjimo?

Mano nuomone, pirmas atsakas į ekstremalius klimato keliamus iššūkius miestuose turėtų būti pačios gamtos teikiamos galimybės – žaliosios ir mėlynosios infrastruktūros kūrimas.

Lietuvoje vieningos žaliosios ir mėlynosios infrastruktūros integravimas į miestų planavimą ir plėtrą žengia pirmuosius žingsnius. Statybos sektoriaus vystymo agentūra šiais metais pradėjo įgyvendinti „Žaliosios infrastruktūros skatinimo“ projektą ir jau paskelbė viešąjį pirkimą pirmajai projekto priemonei – studijai įgyvendinti. Projektu siekiama sukurti aiškias, metodines gaires ir standartizuotas procedūras, padėsiančias įgyvendinti ekologiškai tvarius sprendimus urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose.

Pasaulyje gausu pavyzdžių, kai miestuose išvystyta žalioji ir mėlynoji infrastruktūra padeda sėkmingai susitvarkyti su milžiniškais kritulių kiekiais, ekstremalių karščių metu pasitarnauja sureguliuojant paviršių temperatūrą, mažina aplinkos užterštumą, gerina gyvenimo kokybę ir kt. Tad žaliosios ir mėlynosios infrastruktūros skatinimas gali padėti sumažinti ekstremalių klimato pokyčių keliamus padarinius tiek kalbant apie Lietuvos, tiek apie Nyderlandų ar kitų šalių miestus. Tereikia imti ir daryti – drąsiai, apgalvotai, su užsidegimu – tikint žmogaus ir gamtos galimybėmis.